VIEŠOJO KALBĖJIMO BAIMĖ.
Kaip ją kontroliuoti?
viešasis kalbėjimas angliškai
bijosime ir bėgsime? ar bijosime ir priimsime šią galimybę?
Viešasis kalbėjimas anglų ar kita negimtąja kalba. Nepabėgsime. Video susitikimai, parodos ar kitokio pobūdžio tarptautiniai renginiai. O jei mums suteikiama proga kažkuriame jų sudalyvauti kaip pranešėjui(-ai)? Bijosime ir bėgsime ar bijosime ir dalyvausime?
Žinoma, kalbos žinios tokiu atveju būtinos. Pasiruošimas užtikrins, kad jūsų žinutė ne tik pasieks auditoriją, bet ir bus įsiminta. Bet jei daug nuo mūsų nepriklausančių, nepalankių išorinių aplinkybių sukrenta į vieną? Vienu metu. Prieš pat mums svarbų renginį. Kaip tuomet kontroliuoti jaudulį?
MOTERŲ LYDERYSTĖS KONFERENCIJA
Šią vasarą Niujorke, tarptautinėje Moterų lyderystės konferencijoje skaičiau pranešimą. Nebuvo viskas paprasta. Asmeninės problemos, fizinis nuovargis ir jaudulys man sugriuvo į vieną didelį, burbuliuojantį katilą.
Konferencija buvo skirta moterų lyderystei. Vadinasi, kalbame apie drąsą, ryškumą, autoritetus. Tokio lygio ir ryškumo buvo ant aukštakulnių nesuklumpančios, garsios, balsą ir žodžius tobulai valdančios, nepriekaištingai pasiruošusios TED lygio pranešėjos.
Į konferenciją atvykau dar kelios dienos iki jos. Pamatyti, pajausti miestą, susikaupti pranešimui. Tuomet – liepos 11-ąją – viskas ir prasidėjo.
9 valandos iki pranešimo. Gaunu žinią, kad iškeliavo artimas žmogus. Netikėtai. Palikdamas mus su gilia tuštuma. Tuo metu pamirštu ne tik savo kalbos tekstą, bet ir temą. Viskas, rodos, išsitrina iš atminties. Staiga tai, kam ruošeisi ne vieną mėnesį, tampa taip nebesvarbu ir tolima.
Valandos slenka lėtai, negaliu susikaupti, galvoti, rasti motyvacijos įkvepiančiam pranešimui.
1 valanda iki pranešimo. Klausau pranešimų. Pradedu drebėti – iš baimės ir jaudulio. Jos – kitos kalbėtojos – tokios pasitikinčios, tokios drąsios, tokios motyvuojančios. Aš – santūri europietė. O dar su didžiule emocine našta.
5 minutės iki mano pranešimo. Rankose spaudžiu lapus su kalbos tekstu. Imti su savimi ir skaityti? Nes, garbės žodis, tokia pasimetusi jaučiuosi, kad negaliu ir žodžio išspausti. Tiek visko ką tik įvyko, kad man fiziškai silpna ir galva svaigsta.
Kelios sekundės. Tiek teliko.
Palieku lapus, atsistoju prieš auditoriją, dar kartą gurkšteliu vandens ir pradedu. Aš norėjau, kad tos 20 min. nesibaigtų. Buvo taip gera, taip lengva, taip natūralu ir gyva. Mano santūrus kalbėjimo būdas buvo atgaiva, auditorija klausėsi jautriai, linkčiodama mintis žymėjosi užrašinėse. Po plojimų garsumo ir to žodžio „outstanding“, aš savo viešojo kalbėjimo stuburą dar labiau sutvirtinau ir baimę išmokau kontroliuoti.
kaip kontroliuoti baimę?
1. Beprotiškai gerai pasiruošiau. Nepriekaištingas pasiruošimas yra geriausias vaistas kontroliuojant viešojo kalbėjimo baimę.
2. Trumpas aplinkos pakeitimas. Prieš pranešimą buvo trumpa kavos pertraukėlė. Tad grįžau į kambarį, išgėriau elektrolitais praturtinto vandens (tiesa ar savitaiga, bet padėjo), stengiausi nuraminti savo kvėpavimą, išpurtyti (taip, Jūs skaitote teisingai) jaudulį.
3. Vadovavausi išugdyta mąstysena, kad problemos gyvenime egzistuoja tam, kad jas spręstume. Ne bėgtume, ne dejuotume, ne dvejotume, bet spręstume. Tas man suteikė ypatingo tvirtumo, kai daug bėdų sukrito į vieną dieną.
Stuburas tvirtėja ne nuo lengvų patirčių, bet nuo mūsų tvirto atsako.
Viešasis kalbėjimas angliškai tobulėja ne nuo lengvų situacijų ir paprastų temų, o nuo atidaus pasiruošimo, drąsaus noro priimti iššūkius ir spręsti iškilusias problemas.
Štai taip aš matau viešai komunikuojantį lyderį.